fbpx
Šios dienos vardadieniai:
Dienos patarlė

Istorikė: ne visa bajorų heraldika Lietuvoje buvo lenkiškoji

Ar kada pagalvojote apie savo šeimos herbą? O gal Jūsų protėviai tokį ir turėjo? Buvę itin populiarūs, perduodami iš kartos į kartą ženklai šiuo metu nėra plačiai paplitę. Neretas ir nebežino apie savo giminės heraldikos tradicijas ir giminystės ryšius su herbus turėjusiais protėviais, gal net bajorais. Specialistai sako, kad šią informaciją galima sužinoti atlikus paieškas ir pasidomėjus savo giminės istorija, o visi norintieji gali ne tik susigrąžinti savo giminės herbą, bet ir susikurti savąjį pagal visas heraldikos taisykles.

Šiaulių universiteto tyrėja ir dėstytoja Gabrielė Jasiūnienė, baigusi doktorantūros studijas Vilniaus universitete ir Lietuvos istorijos institute, pasakoja, kad herbų tradicijos Vakarų Europoje formavosi jau nuo XII amžiaus, kuomet jie atsiranda kaip skiriamieji ženklai riterių turnyruose. Dar nuo bakalauro studijų Šiaulių universitete metų heraldika besidominti mokslininkė sako, kad anuomet visų riterių šarvuotės buvo labai panašios, todėl tai tapo puikiu nuo galvos iki kojų apsišarvavusio žmogaus skiriamuoju ženklu.

Herbų mados tendencijos

Žemaitijos heraldiką tyrinėjanti mokslininkė sako, kad herbas turi labai aiškias taisykles. Pagrindinė heraldikos taisyklė – herbas turi turėti skydą, kuriame pavaizduota herbinė figūra. Įprastai herbuose jų galima pamatyti įvairių. Vienos plačiausiai naudojamų – linijiniai simboliai: strėlės, kryžiai, linijos. Itin mėgstama vaizduoti ir paukščius, gyvūnus. Figūrų būta įvairių, jos priklausė ir nuo to, koks herbas yra perimamas, paveldimas, ir nuo tradicijų ar net to meto mados tendencijų.

„Kalbant apie XVIII a. antrosios pusės Žemaitijos bajorų heraldiką, reikia paminėti, kad čia formuojasi tarsi tokios mados tendencijos, kuomet matome puošyboje atsirandančius karybos elementus: ir patrankos su sviediniais, ir įvairios vėliavėlės, ir ietys, ir kalavijai, ir ordinai, ir pan. Šie atributai galėjo simbolizuoti savininkų trofėjus, karinę veiklą. Kita vertus, pasitaikydavo atvejų, kad asmuo neužsiimdavo karine veikla, tačiau norėjo parodyti giminės galią arba protėvių karinius nuopelnus. Karinių atributų vaizdavimas heraldikoje galėjo būti ir iš kitų bajorų nusižiūrėtas madingas dalykas.“– pasakoja Šiaulių universitete dirbanti humanitarinių mokslų daktarė.

Jungtiniuose keturių laukų herbuose vaizduoti tėvo ir motinos bei senelių (močiučių) iš abiejų pusių herbai. Tiesa, pasitaikydavo atvejų, kuomet stengiantis parodyti bajoro išskirtinį kilmingumą, juntiniuose herbuose buvo pradėti vaizduoti ir ankstesnių giminės atšakų, prosenelių herbai. „Herbuose netgi vaizduoti Gediminaičių stulpai arba Vytis, simbolizavę kartais netiesioginius arba netgi menamus giminystės ryšius su svarbiais asmenimis ryšius. Tai buvo tam tikras giminės lygio parodymas arba mada“, – sako G. Jasiūnienė. Paminėtina, kad XVIII a. bajorų heraldikos tradicijoje atsigręžta į santuoką – jungtiniuose herbuose pradėti vaizduoti sutuoktinių herbai. Tokie herbai reprezentavo vedybinius ryšius, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras nuo tėvų ir giminių heraldikos atsisuko į savo žmonos heraldiką.

Tradicija ar mada mokslininkė įvardija ir perimtų lenkų giminių heraldikos keitimą. Dažniausiai smulkesnioji bajorija, anot jos, keisdavo šalmo papuošalus. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Žemaitijos bajorai gulbės ar ragų vaizdinius, įprastai vaizduojamus lenkiško herbo šalmo papuošale, itin dažnai keisdavo trimis stručio plunksnomis.

Pastangos išsaugoti savo tradicijas

Kalbant apie vietinės kilmės heraldiką pastebima, kad pirmiausiai herbai atsiranda laikui bėgant suheraldinus tam tikrus ženklus ar simbolius: įdėti į skydą ir tapę paveldimais nuosavybės arba skiriamaisiais nuolat naudojamais ženklais. Simbolika čia taip pat būdavo įvairi: strėlės, kryžiai, linijos, linijų kombinacijos, geometrinės figūros.

Vienaip ar kitaip jau minėta lenkų heraldika Lietuvos Didžiosiojoje Kunigaikštystėje ėmė plisti po 1413 m. pasirašytos Horodlės sutarties. Žemaitijoje lenkiški herbai perimami per gimines, susituokus juos atneša ir atvykėliai bajorai. „Buvo perimti 47 lenkų giminių herbai. Juos perėmė lietuvių kilmingieji krikščionys katalikai ir pamažu taip ateina lenkiškoji heraldika į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Žemaitijos bajorai Horodlėje nedalyvavo, tad tiesioginiu būdu jie neperėmė herbų“, – aiškino G. Jasiūnienė.

Tiesa, mokslininkė tikina, jog kad ir kaip lenkų heraldika mums norėtų pripiršti savo tradicijas, tačiau tikrai ne visa heraldika Lietuvoje buvo lenkiškoji. Vienas pagrindinių Žemaitijos bajorų heraldikos tradicijų bruožų yra tas, kad jie dažnai iki galo neperėmė iš kitų kraštų atvykusių bajorų heraldikos tradicijų. Nepavykus išsaugoti vietinės kilmės herbo, buvo stengiamasi individualizuoti, pakeisti atvykėlių heraldiką.

Individualizuojant herbą dažniausiai būdavo keičiamos jo sudedamasios dalys: figūra, herbo šalmo papuošalas, spalvos. Kitas būdas norint turėti individualizuotą ženklą – jungtinis herbas.

„Tai yra sudarytas iš kelių laukų herbas. Pirmajame pagrindiniame lauke išlieka iš tėvo paveldėtas herbas, tačiau kituose laukuose atsiranda motinos iš tėvo paveldėtas herbas. Trečiame ir ketvirtame laukuose pradėti vaizduoti senelių, močiučių herbai ir taip mes tuose jungtiniuose herbuose pamatome ne tik ryšius su tėvo gimine, tačiau ir ryšius su motinos gimine, galima atsekti ir brolystės ryšius. Tai tiesiog rodomi platesni giminystės ryšiai ir žmogus jau ne tik tėvo pagrindinį herbą rodo, bet ir pateikia platesnę informaciją apie save“, – aiškino mokslininkė.

Anot G. Jasiūnienės, XVIII a. antrojoje pusėje jungtiniuose herbuose atsigręžiama ir į santuoką. Pirmame herbo plane atsiduria ir žmonos herbas.

Pavyzdžių išlikę nedaug

Herbai vaizduoti ne tik herbiniuose antspauduose, naudojamuose dokumento legitimacijai patvirtinti, o visur, kur tik galima reprezentuoti save. Žinoma, įvairiomis progomis leidžiami spaudiniai yra vienas iš būdų vaizduoti Žemaitijos bajoro herbą. Tiesa, jų nėra išlikę daug.

„Pavyzdžiui, 1741 m. Žemaičių vyskupui Antanui Dominykui Tiškevičiui skirtoje panegirikoje vaizduojamas jo giminės herbas Leliva, kuriame yra pusmėnulis ir šešiakampė žvaigždė. Dar vienas heraldikos šaltinis – portretai. Iš XVII a. I p. portreto į mus žiūri ne tik Žemaitijos bajoras Petras Šiukšta, tačiau kamputyje mes galime pamatyti ir Šiukštų herbą, kuriame vaizduojama pasaga su kryžiumi virš jos. Tai tampa irgi reprezentacija tokia“, – pavyzdžius vardija G. Jasiūnienė.

Anot mokslininkės, jos tiriamuoju laikotarpiu nuo XV a. iki XVIII a. pradžios, heraldikos tradicijos buvo perimamos ne iš pagrindų. Tuo metu nebuvo populiaru herbais puošti architektūros pastatus. Kaip tikina ji, viena iš versijų – finansiniai sumetimai. Mat Žemaitijos bajorija nebuvo tokia finansiškai pajėgi funduoti visos bažnyčios statybas, tad jų čia yra mažiau. Vis dėlto, herbų galima atrasti tiek architektūros pastatų viduje, tiek išorėje.

„XVII a. pr. statytoje Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje virš zakristijos durų galima pamatyti Jeronimo Valavičiaus herbą – keturių laukų jungtinio herbo pirmajame lauke vaizduojama dviguba strėlė. Jeigu nuvyksime į Kelmę ir aplankysime Kelmės dvarą, tai ten virš įėjimo galima pamatyti Gruževskių herbą – kuriame vaizduojama pasaga su vienu kryžiumi viduje ir vienu kryžiumi ant jos. Nuvažiavę į Kurtuvėnus, virš įėjimo į Kurtuvėnų Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčią pamatysime Nagurskių herbą, kuriame vaizduojama pasaga, perverta strėle. Žemaitijos bajorų herbai puošia ir įvairius daiktus. Tai turime išlikusias ir liturgines įvairias taures. Fundatorius, dovanojęs taurę, galėjo sakyti, kad aš tą taurę padovanojau ir ją puošia būtent mano herbas. Ir įvairūs drabužiai irgi puošti Žemaitijos bajorų herbais. Kretingos bažnyčioje yra puikiausiai išlikęs XVII a. pr. Jono Karolio ir Sofijos Chodkevičių heraldikos pavyzdys – labai gražus jungtinis herbas. Tikrai patarčiau visiems nuvažiuoti, pakelti akis ir pasižiūrėti, koks ten medžio drožybos grožis“, – vardijo, kur galima pamatyti Žemaitijos bajorų herbus, mokslininkė.

Tiesa, kalbant apie architektūrą, dr. G. Jasiūnienė išreiškia nusivylimą, kad nemaža dalis herbų nepasiekė mūsų dėl anų laikų statiniams naudojamų medžiagų. Tik nuo XVIII a. antrosios pusės daugiau pradėti statyti mūriniai dvarai, kuriuose ir galime išvysti herbus. Iki to laiko daugumai statinių buvo naudojama mediena, kuri negalėjo užtikrinti ilgaamžiškumo.

Dovilė Cicėnaitė-Kaveckienė
Vyresnioji specialistė ryšiams su žiniasklaida
Šiaulių Universitetas

(Visited 1 times, 1 visits today)
123456